2002 metų pavasarį Bojara miestelio Kolumbijoje gyventojai, apie tūkstantį, nepaisant jų protestų, atsidūrė tarp kūjo ir priekalo. Dvi paramilitarinės ir nelegalios grupuotės, marksistinė FARC ir dešinioji AUC pareiškė, kad tai „jų“ teritorija. Netrukus užvirė kova: keli šimtai AUC kovotojai įsitvirtino skurdžiame miestelio centre, su nedideliais pastatais, neasfaltuotomis gatvėmis, o dukart daugiau FARC kovotojų miestelį apsupo. Per tris šimtus civilių prisiglaudė tarp nedidelės bažnyčios mūrų. Jei jie šiek tiek saugojo nuo kulkų, tai negalėjo suteikti jokios apsaugos nuo savadarbio ir skeveldrų prikimšto minosvaidžio sviedinio, kuriais FARC vadas liepė apšaudyti miestelį. Vienas iš jų pataikė į bažnyčia ir per akimirką žuvo 119 žmonių, dešimtadalis miestelio gyventojų, beveik antra tiek buvo sužeista.
Susitaikymo liturgijos pamaldose, kurioms popiežius Pranciškus vadovavo penktadienio popietę, buvo iškeltas taip vadinamasis „Bojara Nukryžiuotasis“ iš bažnyčios, kurioje buvo užrašytas vienas iš kruviniausių Kolumbijos pilietinio karo puslapių. Sprogimo skeveldros nuplėšė Nukryžiuotojo rankas, kojas, taip pat, kaip ir dešimtims tos dienos aukų.
Šio Nukryžiuotojo vaizdas, pasakė popiežius, turi stiprią simbolinę ir dvasinę vertę. Jį regėdami kontempliuojame ne vien tai, kas nutiko tą dieną, bet ir visą tą skausmą, visas tas mirtis, sulaužytus gyvenimus ir visą tą Kolumbijoje išlietą kraują per kelis paskutinius dešimtmečius. Toks sumaitotas, sudaužytas Kristus mums kalba. Nebeturi rankų, beveik nebeturi kūno, tačiau išsaugojo veidą, kuris į mus žiūri ir myli. Sumaitotas, sužalotas Kristus mums yra „daugiau Kristus“, nes dar kartą paliudijo, kad atėjo kentėti dėl savo tautos ir su savo tauta. Taip pat mokyti, kad neapykanta nėra paskutinis žodis ir kad meilė yra stipresnė. Moko perkeisti skausmą į gyvenimo ir prisikėlimo šaltinį.
Pasak Pranciškaus, nuo pat pirmos dienos jis laukė Susitaikymo pamaldų, susitikimo su žmonėmis, kurie savo kūne nešiojasi ženklus nesenos istorijos, pilnos tragiškų įvykių, bet ne vien: pilnos ir herojiškų poelgių, didelio žmogiškumo, tikėjimo ir vilties apraiškų.
Atvykau čia su pagarba, - sakė popiežius Pranciškus, - ir su aiškiu supratimu, kad esu, kaip Mozė, ant šventos žemės. Žemės, sumirkytos tūkstančių nekaltų aukų kraujo, draskančio jų artimųjų ir bičiulių skausmo. Šios žaizdos tampa randais ir skaudina mus visus, nes kiekvienas smurtas prieš žmogišką būtybę yra žaizda žmonijos kūne, kiekviena smurtinga mirtis mus „sumenkina“ kaip asmenis. Aš esu čia daugiau ne tam, kad kalbėčiau, bet kad būčiau arti ir pažiūrėčiau į akis, klausyčiau jūsų ir atverčiau savo širdį jūsų gyvenimo ir tikėjimo liudijimui. Ir jei leidžiate, norėčiau visus apkabinti ir verkti kartu, norėčiau melstis ir kad atleistume vienas kitam, ir aš turiu prašyti atleidimo, ir kad tokiu būdu, visi kartu, galėtume žvelgti ir eiti į priekį su tikėjimu ir viltimi.
Nacionalinio susitaikymo susitikimo pradžioje popiežius Pranciškus ir visi susirinkusieji, tarp kurių buvo abejose pusėse kovojusių žmonių, buvusių sukilėlių, buvusių policininkų, išklausė keturis liudijimus.
Pirmas kalbėjo Juan Murcia, dvylika metų kariavęs sukilėlių grupuotės FARC gretose, papasakojęs, kaip jis, įsitikinęs revoliucionierius, palengva suprato, kad prievarta nėra „tiesos“ kelias. Viename sprogime jis neteko rankos. Po to liudijo Deisy Sánchez Rey, buvusi dešiniosios pakraipos nelegalios sukilėlių grupuotės AUC, kovojusios prieš FARC ir kitas marksistines formuotes, narė. Ja tapo šešiolikos metų, po trijų metų buvo suimta ir įkalinta, tačiau išėjus į laisvę vėl buvo priversta stoti į sukilėlių gretas, kol galiausiai jos būrys buvo demobilizuotas. Luz Dary Landazury, taip pat jauna moteris, pasakojo kaip ji ir jos dukrelė, tuo metu 7 mėnesių amžiaus, 2012 metais užlipo ant sukilėlių paslėpto sprogmens, kuris jas abi sunkiai sužalojo. Dabar jos abi eina reabilitacijos keliu. Ypač sukrečianti vyresnio amžiaus moters, Pastoros Mira García gyvenimo istorija: buvo nužudytas jos tėvas, po to jo pirmas vyras. Sukilėliai pagrobė ir nužudė jos dukterį, o dar vėliau viena paramilitarinė grupuotė nužudė jos sūnų. Aplinkybės taip susiklostė, kad su tėvo ir, vėliau, sūnaus žudiku ji susitiko akis į akį, tada, kai jie patys buvo silpni ir jiems reikėjo pagalbos.
Visi keturi liudytojai taip pat kalbėjo apie tai, kaip kiekvienas savo situacijoje artėjo prie Dievo, prieš Bažnyčios, prie kitų žmonių skausmo, atskleisdami ką reiškia tokie žodžiai kaip „tiesa“, „teisingumas“, „gailestingumas“ ir „taika“.
Kiekvienam iš jų skyręs keletą minčių, popiežius Pranciškus tęsė sakydamas, jog sunku priimti pasikeitimą tų, kurie kažkada ėmėsi žiaurios prievartos dėl savo tikslų, dėl savo nelegalios veiklos ar praturtėjimo, kartais dėl iliuzinio tikėjimo, kad tokiu būdu gina savo brolius. Kiekvienam iš mūsų yra iššūkis pasitikėti, kad gali „žengti žingsnį“ pirmyn tie, kurie suteikė skausmo bendruomenėms ir visai šaliai. Bus dar daug, anot Šventojo Tėvo, murmėjimo, tačiau sėjantys taiką pirmiausia turi rūpintis grūdais, daigais ir nenuleisti rankų, matant kad šalia auga kitų žolių.
Gydykime tą skausmą, priimkime kiekvieną žmogišką būtybę, kuri padarė nusikaltimų, tai pripažįsta, gailisi ir stengiasi taisyti, prisidėdamas prie kūrimo naujos tvarkos, kurioje išsiskleidžia teisingumas ir taika, - pažymėjo popiežius, vėliau pridurdamas: - Norėčiau, kaip brolis ir tėvas, pasakyti: Kolumbija, atverk savo liaudies širdį Dievui ir leiskis būti sutaikoma. Nebijok nei tiesos, nei teisingumo. Brangūs kolumbiečiai, nebijokite prašyti ir siūlyti atleidimą. Nesipriešinkite susitaikymui, kuris jus suartina, padeda tapti broliais ir įveikti priešiškumą. Laikas gydyti žaizdas, tiesti tiltus, lyginti skirtumus. Laikas užgesinti neapykantą, atsisakyti keršto, pradėti sugyventi teisingume, tiesoje ir tikroje broliško susitikimo kultūroje. Kad galėtume gyventi santarvėje ir broliškume, kaip nori Viešpats.
Po susitaikymo pamaldų popiežius aplankė Vilavisensijo miesto parką, kuriame stovi Nacionalinis susitaikymo kryžius, pasveikino dar kelias tikinčiųjų grupes ir vakare lėktuvu grįžo į Bogotą. (Vatikano radijas)
